Salente kvapas lydi tave visur. Tai įkaitusių saulėje akmenų, gesintų kalkių, sultingų figų ir šimtmečių senumo alyvmedžių aromatas. Senuose namuose ore tvyro bičių vaško, geležies ir ant malkų keptos duonos kvapas. Kiekvienas kambarys atrodo tarsi saugotų praeities prisiminimus – dar šiltą puodelį ant stalo, levandomis ir vėju kvepiančią užuolaidą. O saulės nutviekstoje kaimo aplinkoje ore juntamas stipresnis kvapas – raudona dulkė, druska ir laukinės žolelės, degančios po karščiu.
Čia yra garsų, kurių negali išgirsti – tylos, kuri turi svorį, bet ne slegia. Namuose girdisi tik švelnus medžio girgždesys, duslūs žingsniai ant grindų, lengvas užuolaidos šnaresys. Laikas čia tarsi atsitraukia, kaip nutolusi jūra. Erdvės atrodo sustingusios – nei pilnos, nei tuščios, tiesiog laukiančios. Ir kai pasigirsta garsas – tolimo būgno dūžis, varpo gausmas ar užsiveriančių durų aidas – atrodo, kad jis kalba visų tų, kurie išliko, vardu.
Formos čia taip pat pasakoja. Jos nešaukia – jos šnabžda, gyvena kartu, išlieka. Sodybų architektūra – paprasta, tvirta, natūrali, tarsi pati išaugusi iš smėlio ir saulės: pilni skliautai, storos sienos, esminės formos. Kiekvienas kambarys alsuoja lėtumu ir svetingumu. Vos kelios dešimtys kilometrų toliau – barokas išsiskleidžia kaip karštligiška mintis, būtina prabanga. Bažnyčių ir rūmų fasadai alsuoja formų šokiu – angelai, gėlės, grifai, rėmai ir ornamentai tarsi kalba viena kalba: grožio troškimo.
